Dabartinėje Šiaulių teritorijoje žmonių gyventa dar pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Miesto teritorijoje aptiktuose plokštiniuose kapinynuose, Lepšių kapinyne rasti akmeniniai verpstukai, skiltuvai, geležiniai ietigaliai, kalavijai, sidabrinės ir varinės monetos, žalvariniai papuošalai leidžia spręsti, kad žmonių čia gyventa nuo VIII-X a. Spėjama, jog vakarinėje Talšos ežero pakrantėje buvusi medinė pilis, apsupta ežero bei pelkių ir sunkiai priešui prieinama. Joje gyvenęs kunigaikštis su šauliais. Ir dabar yra išlikęs kalnelis (senos protestantų kapinės), kuriame rasta puodų šukių, rodančių, kad čia gyventa žmonių. Rytinėje ežero pusėje gyvenę žvejai. Jų gyvenvietė gavo Žuvininkų vardą. Miesto rytiniame pakraštyje yra Salduvės piliakalnis. Spėjama, kad jame IX-XIII a. stovėjusi medinė pilis. Nuo piliakalnio per pelkes buvo nutiestos kūlgrindos; jų liekanų  randama iki šiol.

Manoma, kad Šiaulių vardas kilęs iš žodžio šaulys - (karys, medžiotojas).  Šiaulių gyvenviečių Lietuvoje yra ir daugiau: Šiaulėnai (Radviliškio raj. miestelis), Šiauliškiai (kaimas Prienų ir Vilniaus raj.), Šiauliukai (kaimas Mažeikių raj.), Šiauleliai (kaimas Kelmės raj.) ir kt. Vakarinė Taisos ežero dalis, kurioje gyveno kunigaikštis ir šauliai, gavo Šiaulių vardą, o rytinė, kur gyveno žvejai,- Žuvininkų.

1236 eiliuotoje Livonijos kronikoje pirmą kartą paminėtas vietovardis "Soule", aprašant Saulės mūšį. Todėl 1236 m. rugsėjo 22 diena laikoma Šiaulių miesto gimimo diena. Vietovardžiai "Soule", "Saulia", "Saulen", "terra Sauleorum" minimi XIII - XIV amžių kryžiuočių kronikose. XIII-XIV a. įvairiuose istoriniuose šaltiniuose ne kartą minima Šiaulių žemė kaip Žemaitijos administracinis vienetas. Taigi, turėjo būti ir Šiaulių žemės centras - Šiauliai.

1445 m Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgailą pastatydino Šiauliuose medinę bažnyčią. XVI a. Šiauliai tapo valsčiaus centru, kuriame gyveno tijūnas. To meto Raseinių žemės teismo aktuose daug kartų minimas Šiaulių valsčius ir miestas. Šiaulių miestą kartu su valsčiumi nuomodavo Žemaičiu seniūnai.

1524 Šiauliai paminėti kaip miestelis. 1529 m. Žemaitijos valsčiams buvo nustatyti piniginiai mokesčiai.
Už paskolas kunigaikščiui ar už nuopelnus Šiauliai ir valsčius buvo išnuomojami didikams. Iki 1519 m. Šiaulių valsčių valdė Vilniaus vyskupas Vaitiekus Radvila. Jam mirus, didysis kunigaikštis Šiaulių valsčių atidavė Vilniaus vyskupui Jonui, Žygimanto Senojo sūnui. Pastarasis valsčių valdė iki 1538 m. Po to Šiaulių valsčius vėl grįžo kunigaikščiui.

Nuo 1546 m. Šiaulių valsčių nuomojo Mikalojus Radvila. Žygimantas Augustas 1549 m. vasario 25 d. raštu atleido jį nuo mokesčių ir atidavė valdyti valsčių iki gyvos galvos.1572 m. Šiaulių valsčius atiteko Mikalojui Kristupui Radvilai Juodajam. 1616 m. jam mirus, Šiaulių ekonomija vėl grįžo karaliui.

1589 m. Lietuvos kunigaikštystėje sudarytos dvarų grupės - ekonomijos, kurių pajamos ėjo į karaliaus iždą. Nuo tada Šiauliai laikomi pagrindiniu "karaliaus stalo" ekonomijos miestu, jie buvo pažymėti Lietuvos žemėlapyje, atspausdintame 1613 m. Į Šiaulių ekonomiją įėjo Šiaulių, Joniškio, Žagarės, Radviliškio, Meškuičių ir kitos žemės. Šiauliai tapo administraciniu ekonomijos centru ir buvo vadinami Didžiaisiais Šiauliais.

1619-1641 m. miesto ir ekonomijos valdovu tapo Žemaičių seniūnas Lukas Valavičius, mokėjęs karaliui po 30 tūkst. auksinų per metus. Mirus Valavičiui, Šiaulių ekonomiją nuomojo Aleksandras Liudvikas Radvila, buvęs tuo laiku Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės maršalka. Vėliau Šiauliai atiteko Albrechtui Stanislovui Radvilai, o nuo 1656 m.- pastarojo sūnui Mykolui Kazimierui. 1661 m. karalius už skolas Šiaulių ekonomiją užstatė didikui Povilui Jonui Sapiegai. Sapiegų žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo iki 1674 m.

1634 m. Šiauliuose pastatyta renesanso stiliaus bažnyčia, kuri buvo pritaikyta ir gynybai. Buvo statoma apie 30 metų. Jos bokšte 1681-1682 m. buvo įtaisytas pirmasis mieste mechaninis laikrodis.

1655 Šiauliuose įsikūrė švedų kariuomenės štabas Lietuvoje. 1656 balandžio mėn. per sukilimą švedai buvo išvaryti. Švedai surengė baudžiamąjį žygį į Šiaulius, bet miestą rado tuščią. Ženklas apie artėjantį priešą buvo duotas bažnyčios varpu. Į pietus nuo Šiaulių Raizgių kaime įvyko kautynės. Sukilėliai pralaimėjo, švedai bausdami už pasipriešinimą mylios spinduliu sudegino visus kaimus ir dvarus.

1674-1696 m. Šiaulių ekonomijos nuomininku buvo karalius Jonas III Sobieskis. Nuo 1702 m., po 6 metus trukusių ginčų tarp našlės karalienės ir sūnų, Šiaulių ekonomija atiteko Jokūbui Sobieskiui. Sobieskių žinioje Šiaulių ekonomija išbuvo 62 metus.

Nuo 1740 m. Šiaulių ekonomiją vėl valdė Radvilos. Ir tik 1764 m., po šimto metų, Šiaulių ekonomiją seimas galutinai išpirko ir sugrąžino karaliaus žinion.
Dažnas nuomininkų besikeitimas, siekiančių kuo greičiau atgauti pinigus turėjo neigiamai veikti Šiaulių miesto ir visos ekonomijos padėtį. Dar 1679 m. valstiečiai parašė karaliui skundą, kad vaitai skiria nepakeliamas rinkliavas, yra nuslėpę daug žemės, pievų ir iš to, imdami mokesčius, neteisingai, pelnosi; kad valstiečių "teises ir nuostatus pražudė ir į visišką nelaisvę juos atidavė".

Miestiečiai prilygo valstiečiams, mokėjusiems činšą. Spėjama, kad Šiauliai gavo Magdeburgo teisės XVII amžiaus pradžioje. Miesto privilegijos pakartotinai buvo patvirtinti 1635 ir 1639 m. 1643 m. Vladislavas IV pakartotinai suteikė Šiauliams prekybinę privilegiją. Už įvežamas ir išvežamas prekes miestiečiai turėdavo mokėti muitus, o tai stabdė prekybos ir amatų vystymąsi. Miestui augti trukdė ir marai, siautę Žemaitijoje ir Šiauliuose 1630, 1661, 1701, 1708-1710 m., bei karas su švedais (1701-1709 m.). Paskutinis maras sunaikino Šiaulių ekonomijoj net 58 kaimus, kurių dalis dar ir 1733 m. buvo neapgyvendinti.

1713 m. karalius Augustas II ir 1736 m. Augustas III patvirtino anksčiau suteiktas Magdeburgo teises, pagal kurias miestas turėjo renkamą administraciją, teismą.

1765 m. Šiaulių ekonomiją kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ėmus administruoti A. Tyzenhauzui, miesto ugdymo pretekstu iš Telšių buvo atkelti apygardos teismai.

1765 m. Šiaulių ekonomija iš Radvilų atiteko karaliui, ir A. Tyzenhauzas ėmė įgyvendinti reformas. Visų pirma jis labai padidino činšą, įvedė mokesčius už teisę gaminti alų, parduoti savo derliaus javus, prekiauti ūkio gaminiais ir kt. Miestelėnai buvo apkrauti mokesčiais, jiems buvo uždrausta pardavinėti prekes už ekonomijos ribų. Ekonomijos valstiečiai juridiškai buvo baudžiauninkai, tačiau, apie 150 metų mokėdami piniginę rentą, gyveno žymiai geriau, negu privačių dvarų baudžiauninkai.

1768 m. A. Tyzenhauzas ėmė kurti palivarkus, kurių žemes turėjo įdirbti valstiečiai. Valstiečiai iš savo žemių buvo išvaromi, paliekant jiems palivarkų pakraščiuose tik po ketvirtį valako. Nuo vieno ketvirtadalio valako reikėjo eiti 2 dienas lažo. Buvo padidinti ir piniginiai mokesčiai, reikėjo duoti duokles medum, uogom, grybais ir kt. Šiauliuose buvo nugriauti seni centrinio dvaro pastatai ir statomi nauji iš akmens. Daugumoje palivarkų buvo statomi vandens malūnai, lentpjūvės, smuklės.

1769 m. Šiaulių ekonomiją sudarė 50 dvarų, 5 miesteliai, 321 kaimas. Dirbamos žemės buvo 5336 valakai (l valakas-apie 20 ha). Dėl A. Tyzenhauzo reformų, įvairių mokesčių, varžymų, lažinių darbų kentėjo ir miestiečiai: už priimtinės žemės valaką mokėjo po 50 auksinų; už ketvirtadalį valako sodybinės žemės kiekvienas suaugęs šeimos narys turėjo eiti 2 dienas lažo per savaitę, 3 talkas ir 2 šarvarkus per metus. Reikėjo mokėti už miesto aikščių, turgavietės, gatvių plotą ir kt. Kuriant palivarką, miestelėnų žemės buvo taip apkarpytos, kad iš 208 gyventojų, turėjusių ariamos žemės, liko tik 118. A. Tyzenhauzo reformos padidino Šiaulių ekonomijos pajamas nuo 650 tūkst. iki 1,5 mln. auksinų.
Ekonomijos gyventojai turėjo tiesti kelius, statyti įvairios paskirties pastatus, manufaktūras. Į manufaktūras valstiečiai buvo varomi prievarta, apgyvendinami barakuose, patys turėdavo maitintis, o už menkiausią nepasitenkinimo parodymą būdavo mušami. Tokios manufaktūros - verpykla ir drobės audykla - buvo pastatytos ir Šiauliuose. Verpykloje dirbo 50 verpėjų. Ekonomijos valdytojas rašė, kad "maitinti verpėjas pačioje pradžioje, kai jos neduoda jokios dar naudos, būtų visai nereikalingos išlaidos". Išnaudojimas sukėlė valstiečių ir miestelėnų nepasitenkinimą, išaugusį į ginkluotą sukilimą.

1769 m. liepos 13 d. prasidėjo ekonomijos valstiečių sukilimas Žagarėje, o kitą dieną persimetė į Joniškį. Jam vadovavo keletas vaitų ir mokytojas Simonas Aleksandravičius, liepos mėn. išsiuntinėjęs tokį raštą: "Pakvietimas į įvairius sodžius nuo sukilusių vyrų, kad visi stotų su visokiais ginklais: šaudyklėmis, ietimis, berdyšiais šiandien, t. y. liepos 19 d., kurią ir šis raštas išduotas".
Šiauliečiai į sukilimą įsijungė liepos 17 d. Jam vadovavo vaitas D. Kadata. Sukilėliai užėmė Šiaulių dvarą, kur sučiupo Grušą ir mirtinai primušė už tai, kad valstiečių vaikus rinko ir siuntė į karališkuosius fabrikus, negailestingai plėšė ir ėmė baudas, valstiečių žmonas ir dukteris prievartavo".
Šiaulių dvare įsikūrė apylinkės sukilėlių vadovybė. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris Čartorickis liepos 31 d. įsakė Žemaitijos karužai Gelgaudui nuslopinti sukilimą, pabrėždamas, kad "šis valstiečių sukilimas yra didžiai pavojingas savo padariniais visai Žemaičių kunigaikštystei, jei nebus pačioje pradžioje numalšintas."
Artėdami prie Šiaulių nuo Radviliškio pusės, malšintojai pamatė Šiaulius apstojusią didelę minią sukilėlių, kurie šaudė iš medinių, geležiniais lankais sutvirtintų patrankų  akmeniniais sviediniais. Kareiviai nedrįsdami pulti pranašesnių sukilėlių jėgų, įsitvirtino ant Salduvės ir apsikasė. Tie 200 kareivių tol sedėjo ant kalno, kol neatėję daugiau kariuomenės.  
Spalio mėn. sukilimas buvo numalšintas. Gruodžio mėn. Kaune įvyko teismas. Pauga ir Radvila buvo viešai sukapoti, Jazauskas, Martynaitis ir Margelis, gavę po 100 rykščių, buvo įkalinti iki gyvos galvos, o Kadatas, Čepulis ir Jurgelis gavo po 200 rykščių ir buvo paleisti.

Apie 1774 mieste buvo pradėta radikali rekonstrukcija, ankstesnį savaiminį radialinį planą pagal klasicistinės architektūros principus pertvarkant į stačiakampį. Centre, prie bažnyčios, įrengta kvadratinė turgaus aikštė, aplink ją - taisyklingi kvartalai. Rekonstrukcijos ir daugelio pastatų autoriumi manoma buvus inžienierių Džiuzepę Sako (Sacco), kuris nemažai projektavo ir A. Tyzenhauzo administruojamoje Gardino ekonomijoje. Rekonstruojant miestą, senų namų buvo nugriauta daugiau negu pastatyta naujų, todėl bendras jų skaičius sumažėjo (1765 m. buvo 208, o 1783-1789 -188 ar 189 namai.Sėkmingą rekonstrukcijos baigtį sutrukdė A. Tyzenhauzo pašalinimas (1780) iš ekonomijos administratoriaus posto ir nepakankamai intensyvi Šiaulių prekyba. Šios rekonstrunkcijos metu pakeistas planas Šiauliuse tebėra iki šiol.

1776 m. Šiauliai tapo trylikos Žemaičių apskričių apygardos teismo centru. Čia taip pat įsikūrė valstybinės mokesčių rinkimo ir kitos įstaigos, vykdavo bajorų susirinkimai..
1791 m. miestas gavo Magdeburgo teisę t.y. buvo pripažintas laisvuoju, gyventojai laisvais, jiems buvo pripažinta prekybos ir amatų teisė. Pajamas miestas galėjo naudoti savo reikalams. Buvo leista įsteigti magistratą, rinkti burmistrą, teismus, statyti plytinę, parduotuves. Miestas gavo nauja herbą kuris mažai pakitęs tebenaudojamas iki šiol. Herbą sudarė trys pagrindiniai simboliai. Kairėje pusėje (heraldinėje dešinėje) raudoname skydo fone buvo pavaizduota ant užpakalinių kojų stovinti ruda meška. Dešinėje pusėje mėlyname skyde spinduliavo geltonos spalvos trikampis su Apvaizdos akimi. Tarp skydų apačioje buvo patalpintas Stanislovo Augusto Poniatovskių giminės simbolis - raudonas jautukas,  o po juo užrašas "Memoria Stanislai Augusti 1791".
1794 m. balandžio 16 d. pirmieji Lietuvoje sukilo LDK kariuomenės Šiaulių įgula, vadovaujama K. Nieselovskio, K. Prozoro ir J. Giedraičio.
1795 m. Šiauliuose buvo 3699 gyventojai. Padidėjus ekonominiam, administraciniam Šiaulių vaidmeniui, susidarė sąlygos ir pačiam miestui augti.
1795 m. Lietuvos teritorija prijungta prie Rusijos imperijos. Šiaulių ekonomija ir miestas buvo padovanoti kunigaikščiui Platonui Zubovui. Vėliau Šiauliai buvo išskirti privačios valdos ir paverstas apskrities miestu, buvo pritaikytas caro "Malonės raštas miestams", kuris likvidavo miestuose privačias ar bažnyčios valdas, vadinamąsias jurzdikas. Miesto gyventojai kas treji metai rinko burmistrą - miesto galvą ir bendrosios miesto dūmos narius, iš kurių buvo sudaroma šešianarė dūmą. Į ją jėjo po vieną atstovą nuo kiekvienos miesto gyventojų kategorijos. Ši dūmą sudarė nuolatinį vykdomąjį organą. Jis, pirmininkaujant miesto galvai, posėdžiaudavo kartą per savaitę. Miestas gavo savivaldos teises ir horodničių, kurio žinioje buvo policija ir viešoji tvarka.
1808 m. badas, apėmęs Lietuvą, palietė ir Šiaulius.
1812 m. Napoleono kariai, per pusmetį trukusį valdymą sunaikino 36 iš 220 namų. Gyventojų skaičius sumažėjo iki 1115.
1821 m. dalis Žemaitijos ir gretimų pavietų prašė leisti Šiauliuose rengti muges. Toks leidimas buvo gautas 1825 m. Savaitinės mugės buvo rengiamos kasmet nuo gegužės 8 d. Tuo metu per Rygą buvo eksportuojama labai daug linų. Šiauliai tapo svarbiausiu gubernijos šiaurinės dalies linų prekybos centru. Be to, dar buvo prekiaujama sėmenimis, grūdais, odomis, miško medžiaga ir kt.
Šiauliuose XIX a. pradžioje buvo viena geriausių gelumbės ir drobės audyklų. 1828 m. Vilniaus gubernijos pramonės aprašyme sakoma: "Nors ir nemaža yra drobės fabrikų, bet tiktai vienas jų, grafų Zubovų Šiaulių apskrity, yra vertas ypatingo dėmesio dėl savo ploniausių drobių, staltiesių ir staltiesėlių, 1200 ir 1300 siūlų metmenyse, gamybos. Šis pastarasis ir dėl savo puikaus sutvarkymo, ir dėl gamybos apimties bei gaminių kokybės iš visų pranašiausias".
XIX a. pradžioje Šiauliuose ėmė kurtis pirmosios mokyklos: apie 1824 m. buvo įsteigta mokykla prie liuteronų bažnyčios; 1836 m.- parapijinė stačiatikių mokykla berniukams; 1831 m.- penkių klasių bajorų mokykla.

1823 m. Šiauliuose buvo pastatytas kalėjimas, taip vadinamasis "baltasis", pavadinimas atsirado kaip priešprieša XX a. pr. pastatytam raudonų plytų kalėjimui. Baltojo kalėjimo likučiai Vilniaus g., kur įsikūrusi policijos nuovada, tebėra ir dabar.

1824 įsteigta mokykla prie evangelikų liuteronų bažnyčios.
1825 mieste gyveno 1742 gyventojai.
1831 įsteigta bajorų mokykla, vietoj jos 1851 bus įsteigta berniukų gimnazija.
1831 kovo pabaigoje sukilėliai užėmė Šiaulius. Miestas ėjo iš rankų į rankas. Sukilėlių bandymas 1831 liepos 9 užimti Šiaulius nepavyko. Karo lauko teismas Šiauliuose veikė iki 1834 m.

1839 pradėtas tiesti Rygos - Tauragės plentas ėjęs per Šiaulius. 1853 m. plentas nuo Tauragės buvo pratęstas iki Tilžės. Šiuo keliu ėjo didelė sausumos prekybos dalis tarp Rusijos ir Prūsijos. Per Šiaulius ėjo ir kiti svarbūs keliai: Kaunas-Kėdainiai-Šiauliai-Ryga; pašto keliai: Varšuva-Suvalkai-Marijampolė-Kaunas-Šiauliai-Ryga, Šiauliai-Palanga ir Šiauliai-Panevėžys; gerai buvo žinomas prekybos kelias iš Šiaulių per Luokę, Telšius, Plungę į Klaipėdą. Pagyvėjusi prekyba sausumos keliais skatino pramonės vystymąsi Lietuvoje, tuo pačiu ir Šiauliuose. Dėl palankios geografinės padėties Šiauliai tapo gana svarbiu prekybos centru.

Mieste ėmė kūrėse nedidelės įmonės. Stambiausia buvo 1858 m. austro T. Kiunelio ir miesto pirklio M. Nuroko įkurta šilkinių ir vilnonių dirbinių įmonė. Mieste buvo 2 odų dirbtuvės, 2 alaus daryklos, l vandens, 3 vėjo, 6 gyvulių jėgomis varomi malūnai.
Vystantis pramonei ir prekybai, išaugo ir gyventojų skaičius: 1825 m. mieste gyveno 1742 žmonės.
1839 m. mieste gyveno 2325 gyventojai.
1843 m. rugpiūčio 6 d. miestui buvo duotas naujas herbas: viršutinėje dalyje įdėtas Kauno gubernijos ženklas (1812 m. karui atminti paminklo, pastatyto Kaune, atvaizdas), o apatinėje dalyje auksuotame fone - trys trijų pėdų gubos (derlingumo simbolis)
1843 m. buvo įkurta miesto ligoninė,
1848 m. mieste gyveno 4253 gyventojai Siaučant choleros epidemijai mirė ~350 gyventojų.
1851 m. įkurta berniukų gimnazija, dabartinė Janonio gimnazija. 1853 m.- žydų apskrities mokykla.
1858 m. Šiauliuose gyventojų skaičius išaugo iki 6886.
1859 - 1861 m. buvo įsteigta visuomeninė biblioteka.
1863 m. malšinat sukilimą Šiauliuose buvo sutelkta daug kariuomenės. Čia veikė karo teismai, buvo baudžiami sukilėliai. Bausmės buvo vykdomos už miesto, ant kalnelio, kuris ilgainiui imtas vadinti Sukilėlių kalneliu. Ant šio kalnelio buvo pakarta ir sušaudyta 11 sukilėlių. Nužudytųjų lavonai buvo sumesti į duobę, užkasti, per ją pervesta kariuomenė, dalyvavusi egzekucijoje, kad kapas būtų sulygintas su žeme.
1867 miesto aikštėje iškilo stačiatikių cerkvė.
1870 Šiauliuose buvo 13 343 gyventojų.
1871 m. per Šiaulius nutiestas Romnų (dabar Ukrainoje) - Liepojos (Latvijoje) geležinkelis.
1872 liepos 14 d. kilęs gaisras sunaikino didesnę miesto dalį - 144 namus.
1880 Šiauliuose buvo 15901 gyventojų.
1880 m. liepos 8 d, į bažnyčios bokštą trenkė žaibas ir sudegino medinę varpo formos bokšto viršūnę. Atstatant sudegusį bokštą buvo pakeista viršūnė: sumūrytas papildomas tarpsnis ir stogas pakeistas į aštuonkampę piramidę. Bokšto aukštis iki pat viršūnės pasiekė 70,7 m. Toks vaizdas pasiekė ir dabartį. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus bažnyčia vėl buvo apgriauta.
Mieste sparčiai plėtesi pramonė:
1866 m mieste buvo 6 alaus, 2 midaus, 1 degtinės darykla, keli malūnai. Veikė du tabako fabrikai. 
1871 m ėmė veikti nedidelė Ch. Frenkelio odos apdirbimo įmonė palaipsniui išaugusi į stambų odos fabriką. Šios įmonės odos garsėjo kokybe. 1905 m. Paryžiaus parodoje fabriko odos dirbiniai apdovanoti aukso medaliu.
XIX a. pabaigoje įsteigti Rogalinų ir Nurokų odos fabrikai. Šiauliai buvo vienas svarbiausių Rusijos imperijos odos pramonės centras.
XIX a. pabaigoje Zubovo dvare į stambią įmonę išaugo alaus bravoras, gaminęs per metus 200 tūkst. kibirų alaus.
1893 m. buvo 22302 gyventojai.
1897 m. buvo 16128 gyventojai.
1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose suvaidinta A. Keturakio komedija "Amerika pirtyje". Dabar šiame pastate įsikūrusi dalis Šiaulių miesto savivaldybės.
1914 Šiauliuose gyveno 23624 gyventojai.

1915 m balandžio 17 d. vokiečių kariuomenė užėmė Šiaulius, bet po kelių savaičių turėjo pasitraukti. Liepos 21 d. vokiečiai sugrįžo.Vykstant kovoms labai  nukentėjo mietas ir apylinkės. Sugriauta 65 % pastatų.
1919 sausio 8 užemė bolševikai.
1919 kovo 11 Šiaulius atsiemė Lietuvos kariuomenė.
1919 rudenį Šiaulius buvo užėmė bermontininkai.
1923 mieste gyveno 21455 gyventojai.
1932 geležinkelio stotyje pastatytas pirmasis telefono aparatas.
1935 gegužės 30 d. iškilmingai atidengtas paminklas ant Sukilėlių kalnelio.
1936 stačiatikių cerkvė iš miesto aikštės buvo perkelta į stačiatikių kapines (į dabartinę vietą).
1937 mieste gyveno 24970 gyventojų.
1938 mietse buvo 700 telefonų ir 2152 radijo aparatai.
1938 turgavietė iš miesto centro iškelta į miesto pakraštį (į dabartinę vietą)
1939 mieste gyveno 31 641 gyventojas.
Tarpukariu veikė 5 odos ir avalynės, keletas linų apdirbimo, trikotažo, audimo fabrikų, baldų fabrikas, saldainių ir šokolado fabrikai, "Maisto" akcinės bendrovės mėsos kombinatas,  alaus  gamybos  akcinė bendrovėvė "Gubernija", kepykla,   pieninė, 6 malūnai, elektrinė, 3 lentpjūvės, 4 spaustuvės.
1938  pagaminta 85% Lietuvos odos, ~60% avalynės, 75% linų pluošto, 35% saldainių ir šokolado pramonės produkcijos.
1939 veikė 2 ligoninės, tuberkuliozės dispanseris, 4 gimnazijos, mokytojų. seminarija.
Iki 1940 įrengta miesto kanalizacija.

1941 birželio 24 d. miestą užėme Vokietijos kariuomenė.
1944 liepos 27 d užėmė sovietinė kariuomenė. Vykstant vokiečiams bandant atsiimti miestą  meistas labai nukentėjo. Sugriauta 85 % pastatų.
1945 gyveno 26300 gyventojai.
Pokariu buvo atkurtos, rekonstruotos ir išplėstos pramonės įmonės; pastatyta naujų.
1948 įrengtas centralizuotas miesto vandentiekis.
1950 gyveno 38068 gyventojai.
1950-53 Šiauliai buvo srities, nuo 1950 yra rajono centras.
1955 gyveno 51418 gyventojai.
1960 gyveno 62492 gyventojai.Tarybiniai metais Šiauliai tapo stambiu pramonės centru. 1960 buvo sutelkta visa LTSR dviračių, gipso gamyba, 41 %  odinės avalynės, 23% mėsos ir mėsos produktų gamybos, 22% durpių gavybos, 18% konditerijos, 14% viršutinio trikotažo gamybos.
1964 įvestos gamtinės dujos.
Buvo išvystyta dviračių, odinės avalynės, mėsos ir mėsos produktų, durpių, konditerijos, viršutinio trikotažo gamyba.
1965 gyveno 75554 gyventojai.
1970 gyveno 92800 gyventojai.
1971 gyveno 96018 gyventojai.
1976 Vilniaus gatvės vidurinė dalis rekonstruota į pėsčiųjų alėją (pirmieji Tarybų Sąjungoje).
1979 gyveno 118200 gyventojų.
1994 Šiauliai tapo apskrities centru.
1997 įsteigtas Šiaulių universitetas.
2001 gyveno 133883 gyventojai.